Vaikystė – tai metas, kai viskas keičiasi. Maži dantukai pradeda dygti, o vėliau – ir kristi. Tėvams tai dažnai kelia klausimų: „Ar visada reikia skubėti pas odontologą, kai vaikui kliba dantis?“ „Gal galiu pats padėti jam jį ištraukti?“ Ir čia nėra vieno teisingo atsakymo, nes viskas priklauso nuo situacijos.

Pieninių dantų netekimas yra visiškai natūrali vaiko augimo dalis. Tai nereiškia, kad reikia elgtis neatsakingai, bet… ne kiekvienas klibantis dantis reikalauja gydytojo įsikišimo. Kartais viską galima padaryti saugiai namuose – jei tik žinai, ką darai.

Kada dantis krenta savaime?

Pradėkim nuo pradžių. Pieniniai dantys pradeda kristi maždaug 5–7 metų amžiuje. Paprastai pirmieji „aukas“ – apatiniai priekiniai dantukai. Kodėl? Nes po jais pradeda augti nuolatiniai dantys, stumdydami senus lauk. Klibėjimas – pirmas signalas, kad dantis ruošiasi iškristi.

Ir štai čia svarbu: jei dantis labai laisvas, laikosi vos ant siūlelio, jį galima ištraukti ir namuose. Bet jei jis dar tvirtai įsitaisęs, jokiu būdu nebandyk jo „išplėšti“. Kodėl? Gali pažeisti audinius, sukelti skausmą ar net infekciją.

Kaip teisingai tai padaryti namuose?

Paprasčiausiai – neskubėk. Jei dantis tik kliba, skatink vaiką jį pats pasūpuoti liežuviu ar pirštu. Vaikai instinktyviai tai daro, net jei patys to nesupranta. Jei dantukas jau beveik iškritęs, galima jį ištraukti.

Tačiau yra taisyklės.

Pirmiausia – švara. Nusiplauk rankas. Jei naudoji marlę – ji turi būti švari. Suimk dantį švelniai, bet tvirtai, ir trauk vienu greitu judesiu – į šoną, ne tiesiai. Kodėl į šoną? Nes dantis dažniausiai laikosi tik vienoje pusėje – taip mažiau skausmo.

Kraujavimas? Taip, gali būti. Čia viskas normalu. Tiesiog užspausk skylutę švariu vatos gabalėliu, paprašyk vaiko palaikyti jį apie 10–15 minučių. Ir viskas. Jokios dramos.

Kada verčiau kreiptis į odontologą?

O va čia jau rimčiau. Jei dantis kliba ilgą laiką, bet neiškrenta – tai gali būti ženklas, kad jis įstrigęs. Jei matosi, kad danties šaknis vis dar stipri – palauk. Bet jei iš po pieninio danties jau dygsta nuolatinis (vadinamasis „ryklio dantų“ efektas), o senasis niekaip neišeina – laikas keliauti pas specialistą.

Šiais laikais odontologo paslaugos lengvai prieinamos – ir svarbiausia, jei ieškai atsakingai, galima rasti ir už gerą kainą. Juk geriau vienas tikslus apsilankymas nei paskui vargas su komplikacijomis, tiesa?

Dar viena rimta priežastis – skausmas. Jei vaikui labai skauda, danties jokiu būdu netrauk – tai gali būti infekcija. Ir nepamiršk: jei vaikas serga, turi temperatūros ar nusilpusią imuninę sistemą, jokios dantų rovimo operacijos namuose.

Ir dar – kartais pieniniai dantys nesukelia jokių problemų, bet tėvai skuba. Kodėl? Nes „taip reikia“, „kaip atrodys“ ar „kaimyno vaikui jau visi iškrito“. Stop. Kiekvienas vaikas skirtingas. Vienam krenta 5-erių, kitam – tik 8-erių. Ir tai normalu.

Ką daryti po rovimo?

Pirma – pagirkit vaiką. Tai jam gali būti didelis įvykis. Antra – venkite kieto maisto bent kelias valandas. Jokių traškučių, jokių obuolių. Ledai? Kodėl gi ne. Beje, šaltis sumažina tinimą ir padeda žaizdai gyti greičiau. Na, ir žinoma – stebėkite. Jei po dienos ar dviejų žaizda vis dar kraujuoja, skauda ar pradeda tinti – važiuokit pas gydytoją.

Ir dar vienas netikėtas faktas: kai kuriose šalyse tėvai dantukus ne neša „po pagalve“, o meta juos ant stogo. Kodėl? Kad atskrendantis paukštis atneštų vaikui gražų, stiprų naują dantį. Nejuokauju. Tradicijos visur skirtingos.

Tai ką, ar reikia visada eiti pas odontologą? Ne. Bet tik jei situacija aiški, vaikas sveikas, o dantis – beveik iškritęs. Visais kitais atvejais – geriau vienas vizitas daugiau nei vienas rūpestis per mažai.